Vaiką žalojančio elgesio pasekmės

Aušra Kurienė

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys sukelia plataus spektro pasekmes vaiko kasdieniam funkcionavimui ir raidai, kurios pasireiškia ir jau suaugusio žmogaus gyvenime.
 
Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis,emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Yra skiriamos šios vaiką žalojančio elgesio rūšys: fizinė prievarta, seksualinė prievarta ir išnaudojimas, emocinė prievarta ir nepriežiūra.

Fizinė prievarta – tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai – mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Patirta fizinė trauma gali būti įvairi – nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdijimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Fizinė prievarta taip pat pasireiškia fizinių bausmių taikymu – mušimu ar kankinimu.
    
Seksualinė prievarta – tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką. Vaikų seksualinis išnaudojimas tai: išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, seksualinis tvirkinimas, vaiko panaudojimas pornografijai, lytinių organų demonstravimas, atvirą kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą, leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus ar pornografinius žurnalus ir kita seksualinio pobūdžio veiklą vaiko atžvilgiu.

Nepriežiūra, apleistumas – tai ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių netenkinimas, dėl kurio kyla grėsmė vaiko pilnavertei raidai ir funkcionavimui.
 
Emocinė prievarta  - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą,   ir ribojant normalias socialines sąveikas. Emocinė prievarta apjungia veiksmus nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos) ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas). Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinimas, jo nuolatinis  žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas   savijautos destrukcija tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys. Profesorė D. Glaser skiria penkis vaikų emocinio žalojimo elgesio tipus:
  • Tėvų/globėjų emocinis šaltumas, abejingumas ir emocinė nepriežiūra -  tėvų/globėjų emocinis neprieinamumas ir vaiko emocinių poreikių neatliepimas.
  • Nuolatinė neigiama nuostata į vaiką – vaikas suvokiams kaip nusipelnęs priešiškumo, žiauraus elgesio, kankinimo, atstūmimo, kaltinimo.
  • Vaiko raidos neatitinkančios sąveikos su vaiku: nenuoseklus ir neadekvatus disciplinavimas; vaiko gebėjimų ir galimybių neatitinkantus lūkesčiai ir užduotys; vaiko vertimas dalyvauti traumuojančioje situacijoje (pvz., buitinis smurtas, orgijos ir kt.).
  • Vaiko asmenybės individualumo nepripažinimas – vaiko naudojimas  suaugusių žmonių psichologinių reikmių tenkinimui, negebėjimas atskirti vaiko poreikių ir savo norų,įsitikinimų.
  • Tinkamos vaiko socializacijos neskatinimas ir/ar ribojimas – vaiko įtraukimas į asocialią veiklą (vagystės, elgetavimas), vaiko izoliavimas nuo socialinės veiklos (draugų, būrelių), galimybių vaikui socializuotis nesudarymas.
Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą – fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą. ir kt.

Veiksniai lemiantys smurto prieš vaikus žalos pobūdį ir intensyvumą
Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai.  Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą. Vaikus  žalojantis elgesys paveikia įvairiai – pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.  Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką. Ne visi vaikai, kurie patiria žalojantį elgesį, patiria tokias pačias pasekmes.

Rizikos veiksniai nuo kurių priklauso pasekmių intensyvumas ir grėsmingumas (Finkelhor, 1929, 1980; Bker, 1983; Baker and Dunkan, 1895; Opeeenheimer ir kt., 1985, Furniss, 1988; Runyon & Kenny, 2002;):
  • Vaiko amžius. Smurtinis elgesys ir nepriežiūra kūdikių ir labai mažų vaikų atžvilgiu gali sukelti rimtą grėsmę jų gyvybei ar rimtus fizinius ir psichikos sužalojimus, tokius kaip smegenų traumą, aklumą, fizinę negalę.
  • Vaiko genetinis pažeidžiamumas. Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš savo šeimos narių ar kitų suaugusių, juos prižiūrinčių žmonių. Tėvai/globėjai ar mokytojai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip spręsti  problemas, iškylančias dėl vaikų neįgalumo ar psichinių problemų. Tai sukelia stiprius jausmus:  pyktį, ar netgi neapykantą, dėl kurių gali pasireikšti ir smurtinis elgesys (Bates. S.,2005). Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas– kiek laiko ir kokiu dažnumu vyko prievarta ir/ar išnaudojimas.  Bet kokia skriauda veikia vaiką, tačiau tyrimai rodo, kad ilgą laiką trunkanti ir pasikartojantis vaiko žalojimas sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui. (Arata, Langhinrichsen-Rohling, Bowers, O'Farrill-Swails, 2005; Ethier, Lemelin, Lacharite, 2004; Frederico, Jackson, Black, 2008;).
  • Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas. Kasdieninė praktika ir moksliniai tyrimai patvirtina akivaizdžią koreliaciją tarp tam tikrų smurto rūšių, pvz., fizinės ir emocinės prievartos. Nuolatinis kelių rūšių žalojantis elgesys vienu metu sukelia vaiko adaptacijos sutrikdymą ir turi ilgalaikes pasekmes vaiko raidai.
  • Smurtautojo ir vaiko santykių artumas. Žala yra kur kas didesnė, o pagalbos galimybės menkesnės kai vaikas patiria žalojantį elgesį iš artimiausių meilės ir pasitikėjimo ryšiais susijusių suaugusių žmonių – tėvų, mokytojų, senelių ir pan.
  • Šeimos parama - tėvų, galinčių apsaugoti vaikus, nebuvimas, tėvų netikėjimas, kad žalojančio elgesio būta.
  • Specialistų intervencijos pobūdis. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes. Nesuderinti, netinkami ir ne laiku atliekami specialistų veiksmai  gali daryti  antrinę žalą ,  ir pagilinti patirtos skriaudos pasekmes (pvz., pakartotinės apklausos verčia vaiką nuolat išgyventi patirtą skriaudą, arba nekompetentingi specialistai paviešina asmeninio gyvenimo detales).
Apsaugos veiksniai
Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė,sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Galime išskirti šiuos apsaugos veiksnius, padedančius įveikti žalojančias traumos pasekmes:
  • Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą. Pastovus teigiamas santykis su suaugusiu žmogumi yra susijęs su geresniais mokymosi pasiekimais, sveikesniu elgesiu, draugišku bendravimu su bendraamžiais ir geresniu sugebėjimu įveikti stresą vėliau gyvenime.
  • Pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai. Šeima sugebanti pasirūpinti savo pagrindiniais (maisto, drabužių, būsto ir transporto) poreikiais, sugebanti sukurti ir palaikyti stabilius santykius, nustatyti taisykles ir jų laikytis, naudotis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, prisiimti atsakomybę už vaikų gerovę.
  • Tėvų sugebėjimas įveikti kasdienio gyvenimo stresą ir krizes, su kuriomis susiduria.
  • Bendruomenė, teikianti konkrečią paramą ir padedanti šeimoms patenkinti svarbiausius poreikius, taip pat siekianti apsaugoti vaikus nuo bet kokios rūšies smurto ir užkirsti kelią netinkamam elgesiui su vaikais.
  • Vaiko gera sveikata, aukštesnis už vidutinį intelektas, normali raida, gebėjimas reikšti ir reguliuoti emocijas, pažinti ir tinkamai reaguoti į kitų emocijas, adekvati savivertė, geri santykiai su bendraamžiais, geri socialiniai įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas ir paprašyti pagalbos, kai reikia.

Vaiką žalojančio elgesio pasekmės
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis – fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio.  Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės -tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugusKartais žala ir pasekmės lengvai pastebimos iš žalojantį elgesį patyrusių vaikų elgesio ir išvaizdos.. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui dėl fizinio smurto gali būti pažedižiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Dažniausiai žalojančio elgesio ir žalos santykis būna ne toks specifiškas. Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos. Sunku numatyti visas galimas vaiką žalojančio elgesio pasekmes.

Prieraišumo problemos
Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą (Hildyard & Wolf, 2002; Jordan & Sketchley, 2009;). Suaugę žmonės, kurie turėtų būti vaikui saugumo ir apsaugos šaltinis, patys tampa pavojaus ir smurto šaltiniu, tokiu būdu sugriaudami vaikui pamatinį pasitikėjimą aplinkiniu pasauliu, sutrikdydami normalią emocinę ir socialinę raidą, sutrikdydami galimybę vaikui sukurti pilnaverčius, pasitikėjimu pagrįstus santykius su žmonėmis dabar ir ateityje.

Fizinės sveikatos problemos

Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė – kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį (Child Welfare Information Gateway, 2008). Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio (Goldman J., Salus M. S., Wlcott D., Kennedy Y. K, 2003). Kraštutinė deprivacija ir nepriežiūra (pilnaverčių maistinių medžiagų ir stimuliacijos stoka, socialinė izoliacija, apleistumas) taip pat sutrikdo kūdikio ir mažo vaiko smegenų raidą – dėl to smegenys gali būti mažesnės apimties, jų aktyvumas kur kas mažesnis, menkesnė pusrutulių diferenciacija.
    Vaikus žalojančio elgesio pasekmių longitudiniai tyrimai akivaizdžiai įrodo ryšį tarp patirtos prievartos vaikystėje ir rimtų susirgimų suaugusiojo amžiuje, tokių kaip  - širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, vėžys (Flaherty et al., 2006, 2009).

Psichologinės problemos

Vaiką žalojantis elgesys iš esmės ir visapusiškai paveikia vaiko psichologinę savijautą ir asmenybės raidą.  
  • Savivertė. Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad  supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais. Gyvendamas su smurtaujančiais suaugusiaisiais, vaikas suvokia save kaip nemylimą, „blogą”, netinkamą, kaltą -būtent toks ir yra jų menkos stigmatizuojančios savivertės pagrindas – „netinkamas“, „blogas“, „nepilnavertis“, „nereikalingas“, dažnai lydimas bejėgiškumo jausmo ar depresyvių nuotaikų.
  •  Tarpasmeniniai santykiai. Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“. Suaugus išlieka pagrindiniai žmogiškųjų interakcijų komponentai – įtarumas, baimingumas ir nepasitikėjimas arba žiaurumas ir atstūmimas.
  • Savigynos mechanizmai. Tam, kad įveiktų šias sunkias situacijas, vaikas dažnai naudoja įvairias įveikos strategijas, nebrandžius psichologinės savigynos mechanizmus, kurie išlieka ir brandžiame amžiuje:
    • Jausmų izoliacija –Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs„ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kitiems žmonėms gali skaudėti. Jiems sunku įvardinti ar pripažinti savo jausmus, jie sunkiai atpažįsta kitų žmonių jausmus, jiems stinga empatijos, užuojautos, jie vengia bet kokio psichologinio artumo. 
    • Disociacija – „pabėgimas” iš traumuojančios situacijos, psichologinis atsiskyrimas nuo įvykio. Kartais vaikai jaučiasi tarsi išėję iš savo kūno ir tokiu būdu „nedalyvauja“ realioje situacijoje, stebi iš šono, kas vyksta.
    • Išstūmimas - vaikai „pamiršta“ ištisus gyvenimo periodus ir įvykius. Skausminga patirtis, kurios vaikas negali integruoti, išstumiama į pasamonę, ir gali iškilti bet kuriuo metu , kai pats vaikas to nesitiki.
Elgesio problemos
Vaikai augantys grėsmingose salygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribijomas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktyvumas. Fizinę prievarta patyrę vaikai dažnai klaidingai interpretuoja kito žmogaus intencijas, jas suvokdami kaip agresyvias ir reaguoja neadekvačiai situacijai: gynybiškai arba puolimu.
Vaikai, išgyvenę stiprias traumas, kuriems išsivysto potrauminio streso sutrikimas, gali demonstruoti netikėtą, emociškai labai stiprų, dažnai neadekvatų elgesį situacijose, kurios kaip nors yra susijusios su patirta trauma.
Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt. (Corby, 2006; Merrick, Litrownik, Everson, & Cox, 2008). Dažna seksualinės prievartos ir nepriežiūros pasekmė - paauglių nėštumas,  lytiniu keliu plintančios ligos, nesaugus seksualinis elgesys, smarkiai padidinta išprievartavimo riziką.

Akademinės problemos
Prievarta ir nepriežiūra patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį  (Wolfe, 1999). Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaiku grupėmis yra kur kas žemesni (Gilbert et al., 2009; Mills, 2004; Veltman & Browne, 2001). Emociniai  sunkumai atsispindi ir kasdieninėje mokyklinėje veikloje – dėl nerimo ir įtampos ar patirtų organinių smegenų pažeidimų vaikai patyriantys smurtą sunkiau koncentruoja dėmesį, prasčiau įsimena, sunkiai pritampa prie kitų, dažnai elgiasi impulsyviai, priešiškai.
 
Psichinės sveikatos problemos
  • Potrauminis streso sutrikimas. Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti. Jiems būdingi miego sutrikimai(naktiniai košmarai), baimės, aštrios, „kampuotos”, išgąstingos reakcijos, padidintas įtarumas, nerimastingumas, būdrumas ir atsargumas, vengimas tam tikrų vietų ar/ir žmonių,
  • Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu. Longitudiniame tyrime Brown, Cohen, Johnson and Smailes (1999) nustatė, kad vaikai, patyrę žalojantį elgesį, linkę tris kartus dažniau sirgti depresija nei vaikai, augę palankiomis salygomis.
  • Savižudybės.  Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudiška elgesį, ) jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti(Brodsky and Stanley, 2008). Autoriai daro prielaida, kad seksualinė prievarta ypatingai sutrikdo vaiku savastį, kurios pagrindiniai atributai tampa gėda ir kaltė.
  • Valgymo sutrikimai. Tyrinėjant jaunų žmonių sergančių anoreksija ir/ar bulimija istorijas, dažnai pastebima, kad jie vaikystėje yra patyrę seksualinę ir/arba emocinę prievartą .
  • Kvaišalų vartojimas. Polinkis vartoti tabaką, alkoholį ir narkotines medžiagas tiek vaikystėje tiek ir vėliau suaugusiojo gyvenime  yra stipriai susijęs su  visų rūšių vaiką žalojančiu elgesiu.
  • Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio (Gilbert et al., 2009; Maas et al., 2008). JAV Nacionalinis teisingumo institutas tyrime (2009)  nurodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, vienuolika kartu dažniau buvo sulaikyti dėl nusikalstamo elgesio, nei tokios patirties neturintys vaikai.
Apibendrinimas.
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Jis pakenkia vaiko fizinei sveikatai (sužalojimai, randai, nepagydomi pakenkimai), pažintinių procesų raidai (kalbai, mokymuisi, akademiniams pasiekimams), emocinei raidai (nerimas, potrauminio streso sutrikimas, depresija, žema savivertė), elgesiui (silpna savireguliacija ir impulsų kontrolė, agresija, kvaišalų vartojimas, savęs žalojimas, nusikalstami veiksmai), tarpasmeniniams santykiams.
Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą. Tokie vaikai užauga menkus tėvystės gebėjimus turinčiais tėvais ir motinomis, jie dažnai būna agresyvūs ir smurtaujantys partneriai, tampa linkusiais nusikalsti ir elgtis asocialiai piliečiais.

Vaikai - smurto aukos - turi laiku gauti efektyvią kompleksinę pagalbą, kad galėtų sėkmingai įveikti patirtų traumų pasekmes ir tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais.
 

Naudota litertūra:

  1. Bacon, H., & Richardson, S. (2001). Attachment theory and child abuse: An overview of the literature for practitioners. Child Abuse Review, 10(6).
  2. Brewerton, T. (2007). Eating disorders, trauma, and comorbidity: Focus on PTSD. Eating Disorders, 15(4).
  3. Brodsky, B., & Stanley, B. (2008). Adverse childhood experiences and suicidal behavior. Psychiatric Clinics of North America.
  4. Bromfield, L. M., Gillingham, P., & Higgins, D. J. (2007). Cumulative harm and chronic child maltreatment. Developing Practice.
  5. Brown, J., Cohen, P., Johnson, J., & Smailes, E. (1999). Childhood abuse and neglect: Specificity of effects on adolescent and young adult depression and suicidality. Journal of the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry, 38(12).
  6. Child Welfare Information Gateway. (2008). Long-term consequences of child abuse and neglect. <www.childwelfare.gov/pubs/factsheets/long_term_consequences.cfm>.
  7. Dubowitz, H., & Bennett, S. (2007). Physical abuse and neglect in children.
  8. English, D., Widom, C., & Brandford, C. (2004). Another look at the effects of child abuse. National Institute of Justice Journal.
  9. Evans, E., Hawton, K., & Rodham, K. (2005). Suicidal phenomena and abuse in adolescents: A review of epidemiological studies. Child Abuse & Neglect, 29(1).
  10. Fergusson, D., Horwood, L., & Lynskey, M. (1997). Childhood sexual abuse, adolescent sexual behaviors and sexual revictimization. Child Abuse & Neglect, 21(8).
  11. Higgins, D., & McCabe, M. (2001). Multiple forms of child abuse and neglect: Adult retrospective reports. Aggression and Violent Behaviour.
  12. Hildyard, K. L., & Wolf, D. A. (2002). Child neglect: Developmental issues and outcomes. Child Abuse & Neglect, 26(6-7).
  13. Kaufman, J. (1991). Depressive disorders in maltreated children. Journal of American Academy of Child Adolscent Psychiatry, 20(2).
  14. Krug, E. et al. (2002). World report on violence and health. Geneva, World Health Organization.
  15. Pinheiro, P.S. (2006). World report on violence against children. Geneva, World Health Organization
  16. Potrauminio streso sutrikimas - kas tai?,  www.psichotraumatologija.fsf.vu.lt/ptss
  17. Price-Robertson, R., & Bromfield, L. (2009). What is Child Abuse and Neglect? (NCPC Resource Sheet).  http://www.aifs.gov.au/nch/pubs/sheets/rs6/rs6.html
  18. Veltman, M., & Browne, K. (2001). Three decades of child maltreatment research: Implications for the school years. Trauma, Violence & Abuse, 2(3), 215-239.
  19. Wolfe, D. (1999). Child abuse: Implications for child development and psychopathology (Vol. 10, 2nd ed.). Thousand Oaks: Sage Publications.

SVARBU:

 

 

 

  

 

 

 

Naujienlaiškis:

Pagrindiniai rėmėjai:

 

Nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą vaikams ir šeimoms