Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys kasdieniam jo funkcionavimui ir raidai sukelia plataus spektro pasekmes, kurios pasireiškia ir jau suaugusio žmogaus gyvenime.
Vaiką žalojantis elgesys – tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Yra skiriamos šios vaiką žalojančio elgesio rūšys: fizinė prievarta, seksualinė prievarta ir išnaudojimas, emocinė prievarta ir nepriežiūra.
Fizinė prievarta – tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai: mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Patirta fizinė trauma gali būti įvairi – nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Fizinė prievarta taip pat pasireiškia fizinių bausmių taikymu – mušimu ar kankinimu.
Seksualinė prievarta – tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką. Vaikų seksualinis išnaudojimas tai: išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, seksualinis tvirkinimas, vaiko panaudojimas pornografijai, lytinių organų demonstravimas, atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą, leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus ar pornografinius žurnalus ir kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu.
Nepriežiūra, apleistumas – tai ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių netenkinimas, dėl kurio kyla grėsmė vaiko pilnavertei raidai ir funkcionavimui.
Emocinė prievarta – tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas, jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas. Emocinė prievarta apjungia veiksmus, nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos) ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas). Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinami, o jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas tampa auklėjimo stiliumi, nuolatiniu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys. Profesorė D. Glaser skiria penkis vaikų emocinio žalojimo elgesio tipus:
Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolat skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą – fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu smurtu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą ir kt.
Veiksniai, lemiantys smurto prieš vaikus žalos pobūdį ir intensyvumą
Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą. Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai – pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką. Ne visi vaikai, kurie patiria žalojantį elgesį, patiria tokias pačias pasekmes.
Rizikos veiksniai, nuo kurių priklauso pasekmių intensyvumas ir grėsmingumas (Finkelhor, 1929, 1980; Bker, 1983; Baker and Dunkan, 1895; Opeeenheimer ir kt., 1985, Furniss, 1988; Runyon & Kenny, 2002;):
Apsaugos veiksniai
Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas – tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Galime išskirti šiuos apsaugos veiksnius, padedančius įveikti žalojančias traumos pasekmes:
Vaiką žalojančio elgesio pasekmės
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis – fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės – tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės – tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus. Kartais žala ir pasekmės lengvai pastebimos iš žalojantį elgesį patyrusių vaikų elgesio ir išvaizdos. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Dažniausiai žalojančio elgesio ir žalos santykis būna ne toks specifiškas. Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos. Sunku numatyti visas galimas vaiką žalojančio elgesio pasekmes.
Prieraišumo problemos
Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą (Hildyard & Wolf, 2002; Jordan & Sketchley, 2009;). Suaugę žmonės, kurie turėtų būti vaikui saugumo ir apsaugos šaltinis, patys tampa pavojaus ir smurto šaltiniu, tokiu būdu sugriaudami vaikui pamatinį pasitikėjimą aplinkiniu pasauliu, sutrikdydami normalią emocinę ir socialinę raidą, sutrikdydami galimybę vaikui sukurti pilnaverčius, pasitikėjimu pagrįstus santykius su žmonėmis dabar ir ateityje.
Fizinės sveikatos problemos
Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė – kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančiam elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį (Child Welfare Information Gateway, 2008). Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizinės bei psichinės sveikatos lygio (Goldman J., Salus M. S., Wlcott D., Kennedy Y. K, 2003). Kraštutinė deprivacija ir nepriežiūra (pilnaverčių maistinių medžiagų ir stimuliacijos stoka, socialinė izoliacija, apleistumas) taip pat sutrikdo kūdikio ir mažo vaiko smegenų raidą – dėl to smegenys gali būti mažesnės apimties, jų aktyvumas kur kas mažesnis, menkesnė pusrutulių diferenciacija.
Vaikus žalojančio elgesio pasekmių longitudiniai tyrimai akivaizdžiai įrodo ryšį tarp patirtos prievartos vaikystėje ir rimtų susirgimų suaugusiojo amžiuje, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, vėžys (Flaherty et al., 2006, 2009).
Psichologinės problemos
Vaiką žalojantis elgesys iš esmės ir visapusiškai paveikia vaiko psichologinę savijautą ir asmenybės raidą.
Elgesio problemos
Vaikai, augantys grėsmingose sąlygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti (atsiribojimas, nusišalinimas) arba eksternalizuoti (agresija ir padidintas aktyvumas). Fizinę prievartą patyrę vaikai dažnai klaidingai interpretuoja kito žmogaus intencijas, jas suvokdami kaip agresyvias ir reaguoja neadekvačiai situacijai – gynybiškai arba puolimu.
Vaikai, išgyvenę stiprias traumas, kuriems išsivysto potrauminio streso sutrikimas, gali demonstruoti netikėtą, emociškai labai stiprų, dažnai neadekvatų elgesį situacijose, kurios kaip nors yra susijusios su patirta trauma.
Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys – įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt. (Corby, 2006; Merrick, Litrownik, Everson, & Cox, 2008). Dažna seksualinės prievartos ir nepriežiūros pasekmė – paauglių nėštumas, lytiniu keliu plintančios ligos, nesaugus seksualinis elgesys, smarkiai padidinta išprievartavimo rizika.
Akademinės problemos
Prievarta ir nepriežiūra patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį (Wolfe, 1999). Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaikų grupėmis yra kur kas žemesni (Gilbert et al., 2009; Mills, 2004; Veltman & Browne, 2001). Emociniai sunkumai atsispindi ir kasdieninėje mokyklinėje veikloje – dėl nerimo ir įtampos ar patirtų organinių smegenų pažeidimų vaikai patiriantys smurtą sunkiau koncentruoja dėmesį, prasčiau įsimena, sunkiai pritampa prie kitų, dažnai elgiasi impulsyviai, priešiškai.
Psichinės sveikatos problemos
Apibendrinimas
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Jis pakenkia vaiko fizinei sveikatai (sužalojimai, randai, nepagydomi pakenkimai), pažintinių procesų raidai (kalbai, mokymuisi, akademiniams pasiekimams), emocinei raidai (nerimas, potrauminio streso sutrikimas, depresija, žema savivertė), elgesiui (silpna savireguliacija ir impulsų kontrolė, agresija, kvaišalų vartojimas, savęs žalojimas, nusikalstami veiksmai), tarpasmeniniams santykiams.
Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą. Tokie vaikai užauga menkus tėvystės gebėjimus turinčiais tėvais ir motinomis, jie dažnai būna agresyvūs ir smurtaujantys partneriai, tampa linkusiais nusikalsti ir elgtis asocialiai piliečiais.
Vaikai – smurto aukos – turi laiku gauti efektyvią kompleksinę pagalbą, kad galėtų sėkmingai įveikti patirtų traumų pasekmes ir tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais.
Naudota litertūra:
Paramos vaikams centras - Children Support Center
Nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą vaikams ir šeimoms
2014 © www.manosvetaine.lt