Emocinė prievarta ir jos pasekmės

Emocinė prievarta yra nuolatinis vaiko žeminimas, kaltinimas, nuvertinimas, tyčinis kritikavimas, atstūmimas ir bauginimas. Emocinė prievarta yra pasikartojantis neigiamo ir žalingo tėvų elgesio su vaikais modelis, o ne atskiri sakiniai ar veiksmai. Tai toks elgesys, kuris pažeidžia psichologinį vaiko augimą, neigiamai veikia asmenybės raidą ir tolesnį gyvenimą. 

Emocinė prievarta apima:

- emocinį šaltumą, abejingumą, neprieinamumą, emocinę nepriežiūrą;

- nuolatinę neigiamą nuostatą į vaiką, kai vaikas nuolat suprantamas kaip blogas;

- vaiko raidos neatitinkantį bendravimą su vaiku, kai su juo elgiamasi kaip su žymiai jaunesniu ar vyresniu, kai skiriamos užduotys neatitinka jo galimybių;

- vaiko asmenybės individualumo nepripažinimą, kai vaikas įtraukiamas į suaugusiųjų konfliktus, kai nevertinami vaiko, kaip atskiro žmogaus, poreikiai;

- tinkamos socialinės veiklos neskatinimą ar ribojimą, kai vaikui nesudaroma galimybė bendrauti su bendraamžiais, lankyti būrelių ar jis įtraukiamas į pavojingą veiklą. 

 

Kokie ženklai rodo, kad vaikas gali patirti emocinę prievartą?

- dažnai yra neramus/i, jaučiasi prislėgtas;

- kaltina save dėl įvairių dalykų;

- sako, kad niekas jo/jos nemėgsta;

- jaučiasi bejėgis/ė;

- prastai miega;

- pasikeitė valgymo įpročiai;

- pradėjo prasčiau mokytis;

- kalba apie savižudybę;

- elgiasi kitaip nei jam/jai įprasta.

 

Emocinės prievartos pasekmės 

Kartais manoma, kad griežtai su vaiku bendraujant, elgiantis emociškai šaltai ar skiriant jo amžiaus neatitinkančios veiklos, tai padės vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, tapti tvirtesniu ir atsparesniu. Tačiau tyrimai rodo, kad, atvirkščiai, emocinė prievarta žeidžia vaikus, kelia daug įtampos, trukdo užsiimti kasdienėmis veiklomis ir palieka ilgalaikių pasekmių.

Prievarta iš esmės ir visapusiškai paveikia vaiko psichologinę savijautą ir asmenybės raidą.  

Emociškai žalojamam vaikui pasireiškiantys sunkumai:

- aukštas nerimas, prislėgta nuotaika;

- kalbos sunkumai: mikčioja, sunkiai šneka;

- psichosomatiniai skundai: galvos, pilvo skausmai, pykinimas, alpimai;

- nepasitikėjimas savimi, labai žemas savęs vertinimas;

- perdėtas nuolankumas;

- mokymosi sunkumai;

- dėmesio koncentracijos sunkumai;

- agresyvus ar save žalojantis elgesys. 

 

Ilgalaikės emocinės prievartos pasekmės:

● Savivertė. Vaikas, kuris nuolat patiria emocinę prievartą iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susidaro iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, išmoksta, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir grėsmingas, o besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais ar atsiribojančiais. Gyvendamas su tokiais suaugusiaisiais, vaikas gali imti suvokti save kaip nemylimą, „blogą“, netinkamą, kaltą.

● Depresija ir nerimo sutrikimai.  Vaikai, patyrę žalojantį elgesį, linkę tris kartus dažniau sirgti depresija, du kartus dažniau mėgina žudytis.

● Valgymo sutrikimai. Tyrinėjant jaunų žmonių, sergančių anoreksija ir/ar bulimija istorijas, dažnai pastebima jų vaikystėje patirta prievarta.

● Kvaišalų vartojimas. Polinkis vartoti tabaką, alkoholį ir narkotines medžiagas tiek vaikystėje, tiek ir vėliau suaugusiojo gyvenime.

● Agresyvus ir nusikalstamas elgesys. Vaikai nuolat jaučiantys įtampą ir baimę, gali pradėti netinkamai elgtis su kitais žmonėmis.

● Tarpasmeniniai santykiai. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas elgiasi kaip „auka“ ar „smurtautojas“. Net ir suaugus dažnai išlieka įtarumas, baimingumas, nepasitikėjimas kitais, žiaurumas ar atstūmimas santykiuose su kitais.

● Įveikos mechanizmai. Tam, kad įveiktų sunkias situacijas, vaikai dažnai naudoja įvairias įveikos strategijas ir psichologinės gynybos mechanizmus, kurie išlieka ir brandžiame amžiuje. Šie mechanizmai gali padėti išgyventi prievartos situacijas vaikystėje, tačiau gali trukdyti kurti tarpasmeninius santykius vėlesniame amžiuje.

- jausmų izoliacija – vaikui sunku suprasti ir įvardinti savo jausmus, sunku atpažinti kitų žmonių jausmus, gali trūkti empatijos, užuojautos, gali vengti bet kokio psichologinio artumo.

- disociacija – kartais vaikai jaučiasi tarsi išėję iš savo kūno ir tokiu būdu „nedalyvauja“ realioje situacijoje, tarsi stebi iš šono, kas vyksta.

- išstūmimas – skausminga patirtis, kurios vaikas negali integruoti, išstumiama į pasąmonę ir gali iškilti bet kuriuo metu, kai pats vaikas to nesitiki.

Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo sunkesnės psichologinės problemos kyla vaikystėje, paauglystėje ir suaugus.

 

SVARBU:

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

                                                                                  

 

 

 

 

Naujienlaiškis:

Pagrindiniai rėmėjai:

 

Nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą vaikams ir šeimoms