Naujienos

NVO, dirbančių su vaikais, viešas kreipimasis į Lietuvos politikus ir visuomenę

2017 m. sausio 23 d.
Mes, Lietuvos vaikų saugumu besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos – „Gelbėkit vaikus“, „Paramos vaikams centras“ ir „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ – matydamos ir girdėdamos tai, kas vyksta su Lietuvos vaikais, negalime likti nuošalyje ir kreipiamės į Lietuvos visuomenę bei ypač, į Lietuvos valdžios atstovus, prašydamos kuo greičiau pritarti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms ir taip kuo greičiau apginti bei apsaugoti Lietuvos vaikus.

 

Rasa Dičpetrienė, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė

Globos namuose gyvenanti, pas globėją neišleidžiama ir dėl to nusižudyti bandžiusi paauglė, net trejus metus savo paties tėvo prievartautas vaikas, kūdikio lavonas šiukšlių rūšiavimo gamykloje, institucijos personalo koneveikiama neįgali mergina, – štai tokios pastarosios savaitės Lietuvos vaikų realijos, nušviečiamos vietos žiniasklaidos. Tos savaitės, kurios metu LR Seimo nariams pritrūko politinės valios pritarti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms.

Dar 1995-aisiais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, kurios 19 straipsnio pirmoje dalyje nurodoma, jog „Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikalingų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.“ Ratifikuodama minėtąją Konvenciją, Lietuvos valstybė įsipareigojo vykdyti jos nuostatas.

1996 m. buvo priimtas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 49 straipsnio pirmoji dalis tarsi apibrėžia drausmių bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą. Joje sakoma: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ar orumo žeminimą.“ Šis apibrėžimas, kaip matyti, nedraudžia taikyti fizinių bausmių, leidžia tėvams vaikus drausminti savo nuožiūra, o drausminimo riba telaiko kankinimą.

Pradedant nuo 2001-ųjų, jau net 3 kartus (2001, 2006 ir 2013 m.) JT Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai uždrausti fizinių bausmių taikymą vaikams. 2012 m. tokios rekomendacijos mūsų šalį pasiekė iš JT Žmogaus teisių komiteto, o 2014 m. ir iš JT Komiteto prieš kankinimą. Taigi, matyti, kad jau daugelį metų turime tvirtą tarptautinių organizacijų palaikymą imtis šios temos.

Net 51 pasaulio valstybė jau yra įstatymu visiškai uždraudusi fizinių ir kitokių žeminančių bausmių taikymą vaikams. Ne tik Skandinavijos šalys, bet ir mūsų kaimynės Latvija, Lenkija ar Estija jau yra priėmusios fizinių bausmių taikymo vaikams draudimo įstatymus. Dar 55 pasaulio valstybės išreiškė siekį pilnai uždrausti fizinių bausmių taikymą, o Lietuva, kartu su Nepalu ir Prancūzija šiuo metu yra tokių bausmių uždraudimo finišo tiesiojoje.

Siūlomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos aiškiai apibrėžia, kas laikytina fizine ir psichologine bausme, nebepalieka vietos tėvų interpretacijai ir nebeverčia Lietuvos vaiko kęsti auklėjimu pateisinamo smurto iki tol, kol tai pasiekia kankinimo ribą. Tai yra labai svarbus žingsnis užtikrinant Lietuvos vaikų apsaugą ir gerovę.

Šiuo metu, dėl Lietuvos tėvų nepakankamo švietimo ir ypač dėl per dešimtmečius susiformavusių klaidingų įpročių bei auklėjimo suvokimo, apie 50 proc. suaugusių vis dar naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę savo vaikams. Per 2016 m. užregistruota net apie 2000 smurto prieš vaikus atvejų, jau nekalbant apie visa Lietuvą sukrėtusią „šulinio“ ar į ją panašias tragedijas, periodiškai šiurpinančias mūsų šalies gyventojus.  

Organizacija „Gelbėkit vaikus“, padedanti labiausiai vargstantiems Lietuvos vaikams ir šeimoms, kasdien susiduria su vienokio ar kitokio smurto prieš vaikus apraiškomis. Neturėdami tvirto, įstatymu apibrėžto pagrindo, negalime deramai apsaugoti Lietuvos vaikų. Daug iššūkių kyla dirbant ne tik su traumuojamų vaikų tėvais, bet ir su socialiniais darbuotojais. Lietuvoje gyvena tikrai daug puikių tėvų, dirba daug rūpestingų ir savo darbą mylinčių socialinių darbuotojų, su kuriais bendradarbiaujame, kuriuos stengiamės psichologiškai palaikyti ir motyvuoti jų nelengvame darbe, tačiau egzistuoja ir nemažai nerimą keliančių atvejų.

Vienas iš jų  – šiomis dienomis plačiai Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjęs „Lietuvos energijos“ paviešintas įrašas, kai vienos Vilniaus įstaigos darbuotoja, pagal savo pareigų apibrėžimą privalanti rūpintis vaikais, psichologiškai traumuoja savo auklėtinę. Jei dar Lietuvoje buvo žmonių, nesuvokiančių, ką vadiname psichologiniu smurtu, kviečiu dar ir dar kartą paklausyti, kaip įstaigos prižiūrėtoja bendrauja su mergaite. Kol kas psichologinio smurto prieš vaikus sąvoka įstatymu nėra apibrėžta ir baudžiamoji atsakomybė už ją nenumatyta, tad kai kurie socialiniai darbuotojai ar mažiau rūpestingi tėvai net nesigilina į psichologinio smurto sąvoką, nesuvokia jos svarbos.

Siūlomos Vaiko teisių įstatymo pataisos psichologinį smurtą apibrėžia taip: „Psichologinis smurtas – kito asmens nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, pozityvios socializacijos trikdymas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui."

Kiekvieno įstatymo ar jo pataisų priėmimas reiškia, kad reikės prižiūrėti ir užtikrinti įstatymo vykdymą. Seimo ir visuomenės nariai, sakantys, kad įstatymo pataisos nieko nepakeis, baiminasi permainų, todėl vengia žengti pirmąjį žingsnį Lietuvos vaikų apsaugos link.

Verta pastebėti, jog 2013 m. atliktas lyginamasis tyrimas parodė, kad fizinių bausmių vaikams draudimo įstatymą priėmusiose šalyse pasikeitė ir visuomenės požiūris į šias bausmes, jos pradėtos vertinti neigiamai. Manančių, kad fizinės bausmės neturėtų būti taikomos vaikams Bulgarijoje, kurioje fizinės bausmės uždraustos 2000 m., skaičius išaugo nuo 47 iki 54 proc., Latvijoje, uždraudusioje 1998 m., – nuo 39 iki 51 proc., Moldovoje, uždraudusioje 2008 m., – nuo 37 iki 50 proc., Lenkijoje, uždraudusioje 2010 m., – nuo 35 iki 47 proc.  Ko dar laukiame?

 

Henrika Varnienė, „Lietuvos neįgaliųjų forumo“ administracijos direktorė

Pastarosiomis dienomis plačiai nuskambėjęs psichologinio smurto prieš neįgalią mergaitę įvykis mane sukrėtė labai asmeniškai, nes tai įvyko įstaigoje, kurią kasdien lanko ir mano dukra Aušra. Dalis vaikų ir mūsų grupėje – iš vaikų su negalia globos namų, esančių visai šalia. Esu girdėjusi šnabždantis auklėtojas, kad vaikus iš ten atveda net su 40 laipsnių temperatūra ir kad tenka tik greitąją kviesti, nes kitaip vaikų atgal neįsileidžia. Sisteminė situacija – labai prasta. Pati institucija – globos namai – yra baisus vaikų su negalia gyvenimo laužymas, o jei dar prisideda ir toks darbuotojų elgesys…

Apie smurtą globos institucijose girdime nuolat, tačiau, tik pamatę taip akivaizdžiai, sustojame ir susimąstome. Pastaroji situacija – geriausias atsakymas visiems tiems, kurie mano, kad įstatymu vaikų neapginsi, neva reikia auklėti ir šviesti.
Tikrai reikia auklėti ir šviesti, kad ateityje to būtų kuo mažiau. Bet to per mažai. Už vaikų su negalia nepriežiūrą, bet kokios formos smurtą turi būti numatyta labai aiški atsakomybė ir tai būtina aiškiai apibrėžti. Reikia dar atsižvelgti ir į tai, kad tokie vaikai  – su negalia  –  apie patiriamą smurtą patys nepasakys nei šiandien, nei tada, kai suaugs, o žala ir taip trapiai neįgalaus vaiko asmenybei liks padaryta.

Tikiu ir iš asmeninės patirties žinau, kad visur būna nuostabių darbuotojų, būtent tokie yra ir grupėje, kurioje palieku savo dukrą. Tačiau ar galime visus vaikus palikti laimingo atsitiktinumo valiai? Visi vaikai yra pažeidžiami, bet vaikai su negalia yra pačioje baisiausioje padėtyje. Už jų nugarų dažniausiai stovi tik nuvargusios ir be pagalbos paliktos mamos, o jeigu vaikas iš globos namų, jo nebegins niekas, net įstatymas. Ko mes dar laukiame? Kas mums dar neaišku?

Atsitiktinumo dėka užfiksuotas smurto atvejis įvyko visai greta mūsų, vienoje iš Vilniaus savivaldybės įstaigų. Kuo daugiau bus neabejingų piliečių, tokių kaip „Vilniaus energijos“ operatorė Renata, pranešusi apie smurtą prieš vaiką, tuo daugiau šansų apsaugoti nuo kankinimų mūsų mažuosius.

 

Aušra Kurienė, „Paramos vaikams centro“ direktorė

Paramos vaikams centro psichologai su smurto aukomis dirba kasdien, kad dvasinės vaikų žaizdos užsitrauktų ir netrukdytų vaikams augti. Kasdien taip pat padedame ir tėvams, ir specialistams efektyviai ir tinkamais būdais auginti vaikus. Aiškiai matome, kad įstatymiškai apibrėžus smurtą, išvengsime tokių ir dar skaudesnių atvejų, kai vaikui padėti jau nebeįmanoma, nes jo paprasčiausiai jau nebėra tarp gyvųjų.

Pripažinkime pagaliau vaikus lygiaverčiais žmonėmis ir susitarkime ginti juos nuo visų smurto rūšių ir formų – psichologinio, fizinio, seksualinio smurto ir nepriežiūros. Šios keturios smurto rūšys yra išskiriamos JTO Vaiko teisių konvencijoje, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Komisijos rekomendacijose. Šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nėra aiškaus psichologinio, fizinio smurto ir nepriežiūros apibrėžimo. Apibrėžimai esantys LR Baudžiamajame kodekse atspindi tik kraštutinius atvejus, už kuriuos numatoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau svarbiausia ne bausti, o laiku padėti. Smurtas turi būti kuo anksčiau atpažįstamas ir sustabdomas, vaikai ir šeimos turi laiku gauti pagalbą, nelaukiant kol ištiks dar viena tragedija.

Oficiali užregistruotų smurto prieš vaikus atvejų statistika yra tik ledkalnio viršūnė ir neatspindi realios padėties. Vaiko tiesių apsaugos skyrių duomenimis 2015 m. nuo smurto nukentėjo 1579 vaikai (1669 atvejai). Tačiau realiai jų gali būti kelis ar keliolika kartų daugiau. Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad netinkamas elgesys su vaikais nėra tik kurio nors sluoksnio ar tik kurios nors šeimos problema. Nuo smurto vaikai gali nukentėti šeimoje, globos namuose, mokykloje, būrelyje ir kitur. Nestabdomo smurto pasekmės didelės – vaikų elgesio ir mokymosi sunkumai, psichinės ir fizinės sveikatos problemos suaugus, aukštesnė savižudybės ir polinkio į nusikaltimus rizika. 

Nesant aiškaus smurto apibrėžimo Vaiko teisių pagrindų įstatyme, plačiajai visuomenei ir specialistams nėra aišku, koks elgesys su vaikais neleistinas. Apibrėžimai nereiškia, kad nebegalima vaikų disciplinuoti ir auklėti pagal šeimos įsitikinimus. Auklėti ir ugdyti būtina, tačiau ne žalingais būdais. Aiškus fizinių bausmių draudimas užkirstų kelią išvedžiojimams ir paskatintų tėvus rinktis pozityvias drausminimo priemones.

Kol smurtas nėra tinkamai įstatymiškai apibrėžtas, tarnybos neturi atspirties taško, skirdamos prevencines ir pagalbos priemones. Aiškūs apibrėžimai ir jais besiremiantis situacijos įvertinimas leistų tarnyboms efektyviau organizuoti pagalbą: mokymus tėvams, psichologines ir socialines konsultacijas, savipagalbos grupes, pagalbą namuose ir kt. Priėmus siūlomas pataisas turėtų padaugėti vaikų, galinčių gyventi savo šeimose saugiai. Kuo anksčiau atpažįstamas smurtas, tuo anksčiau suteikiama pagalba, todėl galima laiku sustabdyti netinkamą elgesį ir išsaugoti vaiką šeimoje. Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma esant rimtam pavojui dėl vaiko gyvybės ir siekiant užtikrinti vaiko saugumą.

 

SVARBU:

 

 

 

  

 

 

 

Naujienlaiškis:

Pagrindiniai rėmėjai:

 

Nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą vaikams ir šeimoms